Ar kada nors esame susimąstę kaip atrodo pasaulis tamsoje? Kaip jaustumėmės, jei negalėtume matyti saulės, besikeičiančių metų laikų grožio ir spalvų, neregėtume draugo veido ar šypsenos? Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos bendruomenė turėjo unikalią galimybę susipažinti su neregių pasauliu, prisiliesti prie Brailio rašto bei pamėginti jį prisijaukinti, pabendrauti su ypatinga neišsenkančio optimizmo ambasadore Vaida Butautaite. Vaida gimusi mažame Luokės miestelyje, Telšių rajone. Ji nuo pat vaikystės buvo aktyvi, vietoje nenustygstanti mergaitė. Per savo gyvenimą ji pakeitė kelias mokyklas: mokėsi Luokėje, Šiauliuose, Kaune, vėliau studijavo Vilniuje, kol galiausiai vėjai ją atpūtė į pajūrį. Jau ketvirti metai kaip Vaida Klaipėdą vadina savo namais, kuriuos stengiasi padaryti šviesius, jaukius ir pilnus optimizmo bei meilės sau ir aplinkiniams. Artėjant Pasaulinei Baltosios lazdelės dienai ,spalio 15d., Vaida ir gimnazijos mokytojos D.Ivaškevičiūtė, R.Balsevičienė suorganizavo „Gyvenimo tamsoje“ savaitę visai gimnazijos bendruomenei. Su neregių pasauliu, jų gyvenimo iššūkiais, žmonių su negalia integracija visuomenėje, tolerancija ir suvokimą širdimi buvo diskutuojama klasės valandėlėse. Vaidos apsilankymas sukėlė didžiulę jausmų bangą mūsų bendruomenėje. Šio tyro žmogaus pasakojimas tapo populiariausiu apkalbų objektu ir troškimu pabendrauti. Vaida Butautaitė dalyvavo 1-4 gimn. klasių valandėlėse, o 2a klasės mokiniai turėjo ypatingą galimybę – Vaidą pasikviesti pabūti klasioke nors vienai pamokai. 2a klasės draugai parašė net laišką Vaidai.
„Miela Vaida,
Kaip laikotės? Tikimės, kad mūsų 2a klasės bendruomenė bei mokyklos atmosfera paliko šiltą ir nenuvaldomą įspūdį. Sužinoję, kad turėsime galimybę į savo gausią ir geranorišką klasę atlydėti tokią viešnią, nedelsdami sutikome. Iš pradžių kuklinomės, tačiau parodžiusi savo komunikabilią, draugišką bei atvirą asmenybę iškart pakurstėte pokalbį tekėti daug smagesne vaga. Išties esate žmogus, kuris įkvepiate ir skatinate būti veikliems. Kai kurie žmonės linkę užsidaryti savyje, įnikti į skeptiškumą, atsiriboti nuo socialinio pasaulio nesuprasdami, kiek praranda, kai gyvenimas teikia tiek visko, tereikia noro ir darbo. Savo savanorystės veikla, gyvenimo būdu, požiūriu į pasaulį skatinate daugelį susimąstyti ir dar kartą pagrįsti nusistovėjusį aforizmą, kad tobulėjimui ribų nėra. Ir tam, kad sulipdytum darnaus gyvenimo dėlionę, visiškai nereikia išorinių detalių. Jūs , Vaida, patvirtinote , jog svarbiausia vidinė harmonija, pasitikėjimas, drąsa ir altruistinė meilė, kuria galima dalintis su kitais. Mums įsiminė sakinys, kuris nuskambėjo Jums atsakant: „Aš esu žmogus, todėl verkti man normalu, bet iš ties man tai nepatinka, nes manau, kad tai laiko švaistymas. Verčiau per tą brangų laiką pamąstysiu, ką galėčiau padaryti gyvenime tokio, kad netektų niekados verkti, o tik šypsotis“. Dėkojame už šią malonią pažintį ir įkvepiančią patirtį. Tikimės dar ne kartą susitikti! Apkabiname ir linkime sėkmės! Jūsų draugai iš 2a klasės.
Vaidai smagu dalyvauti veikloje su jaunimu, nes: „vaikai turi pajausti tikras gyvenimo vertybes. Tokie renginiai skatina susimąstyti“,- teigia ji. Paklausta, kas jai yra gyvenimo vertybės Vaida nedvejodama atsakė : „Vertybės yra tai, ką aš darau.“ Būdama nepagydoma optimiste ji tvirtina, kad tokie renginiai svarbūs ne tik aplinkiniams, bet ir jai pačiai, nes „jei pavyksta sujaudinti aplinkinius, pasikraunu gerų emocijų“. O paprasčiausias „ačiū“ Vaidai yra geriausias atpildas už darbą ir paskata kurti bei tobulėti.
Spalio 18 dieną „Vėtrungės“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai turėjo unikalią galimybę dalyvauti „Gyvenimo tamsoje“ savaitės baigiamojoje socialinėje – meninėje veikloje „Muzika tamsoje“, kurios metu galėjo patirti ir pajausti muzikos, kvapų ir kitų pojūčių gamą. Dalyviams teko „stebėti“ renginį visiškoje tamsoje, kad lengviau suvoktų, jog pasaulį galima matyti ne tik akimis, bet ir širdimi. Vaida – ne tik šio koncerto idėjos kūrėja, bet ir pagrindinė žvaigždė. Ji buvo renginio vedėja, aktorė ir solistė, kurios balsas suvirpino daugelio širdis ir nepaliko abejingais nė vieno. Atgarsiai po koncerto: „Labiausiai patiko pojūčiai, viskas jautėsi žymiai stipriau nei matant.“ ,“ Buvo nuostabu!“, „Buvo labai įdomu ir sukėlė daug minčių“, „Nepakartojama patirtis! Labai patiko!“.
„Kartais reikia, kad kažkas atvertų akis. Pasirodo, padaryti tai gana paprasta – tereikia juodo raiščio ant savo akių. Tada iš didelio tampi mažu, iš “kieto” savim pasitikinčio bičo – nusigandusia būtybe, kuri bijo paleisti šalia einančio ranką. Nes per daug aplink nežinomybės. Bet tada veriasi kitos akys. Imi vertinti tą, kuris šalia. Tada nesvarbu, kokios firmos jo džinsai ir ar tų džinsų kišenėje naujausias “Iphone” modelis. Tau nerūpi, kokia jo šukuosena, kūno linijos ir kokias pažymias jis mokėsi ir kiek dabar uždirba. Terūpi viena – ar jis patikimas. Ar jis pakankamai šviesus, kad jo akimis galėtum pamatyti viską aplinkui ir tada džiaugtis, kad esi? Sakome, kad neregiai – likimo nuskriausti žmonės. Bet gal tie beviltiškai apakę esame mes patys? Negebantys užuosti spalvų, išgirsti greta esančio žmogaus liūdesio, nejaučiantis gyvenimo pilnatves skonio. Negebantys matyti širdimi. Kokia laimė, kad šįkart raištį nuo akių galėjau nusiimti. Bet manau, kad tapau šiek tiek kitokia – iš tikro reginti. AČIŪ Tau, Vaida!“ (technologijų mokytoja Eglė Kleivienė).