Baland
žio 11d. Vilniuje 108 lietuvių kalbos mylėtojai Nacionalinio diktanto finale rašė Sigito Parulskio tekstą „Diena ne veltui“. Jame dalyvavo ir mūsų gimnazijos raštingiausiosios – Gabija, Viktorija ir Evita. Kaip jau įprasta, tekstą autorius rašo specialiai diktantui, tekstas derinamas su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Pasak finalo dalyvių, sudėtingiausia buvo šio teksto skyryba. Taip pat keliose vietose abejones kėlė nosinių rašyba.
Šiemet dėl raštingiausio moksleivio, suaugusiojo ir užsienio lietuvio vardo varžėsi 108 asmenys, pirmame konkurso etape (buvo skaitomas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstas „Pokalbis“) padarę ne daugiau kaip tris klaidas. Diktanto nugalėtojai bus apdovanoti Lietuvos Respublikos prezidentūroje gegužės 7-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Gimnazijos bendruomenė dėkoja merginoms, parodžiusioms visai Lietuvai, kaip galima puoselėti lietuvių kalbą, bei mokytojai A.Grakauskienei ir N.Globienei.
Sigitas Parulskis „Diena ne veltui”
Čežėdamas sąvaromis ir sklendėmis liftas švelniai dunkstelėja pirmajame aukšte. Po skelbimų lenta kabo dėžutė su užrašu „Naudotas baterijas mesti čia“. Įtaisytas paslenkamas dangtelis: uždaromas čekštelėja tarsi mažytė giljotina su miniatiūriniais ašmenimis, nukertančiais paskutines nakties gijas.
Kieme užsimerkiu, įkvepiu kiek leidžia jėgos, kol pakrūtiny pajuntu vėsų, dilgantį sunkumą. Naktimis dar šalena, vėsa pulsuoja, tarsi pavargęs paukštis vėsčiotų sparnais. Bet šaltis jau traukiasi, glęžta. Šuo įsiręžęs velka pirmyn ir pasveikina apatines kanadinės cūgos šakeles.
Išsiklaipiusiomis šaligatvių plytelėmis, pro mieguistus sapnų bastionus, – apirusius blokinius daugiabučius, – sliūkiname prie upės.
Sankryžoje kaip prieš orkestro repeticiją: iš pradžių muzikantai nedrąsiai derina instrumentus, bet, vos užsižiebus geltonai šviesai, visi pratrūksta įvairiausiais garsais ir bildantis, dulkantis, riaumojantis srautas trūkteli iš vietos, palikdamas bjaurasties debesį.
Judėjimas aplėsta, sulaukiame žalios, nusigauname kitapus kelio, o čia jau ir paupys. Vos prasikalę žolės daigeliai nusagstyti baltais taškeliais, lyg būtų apšašę. Paskui šunį nudryksta tamsi brydė. Matau, kad pakrantėje žvejys kažką įnirtingai traukia iš vandens. Pagal tai, kiek išlinkęs meškerykotis ir kaip įsispyręs žūklys, galima spėti, kad būsiąs mažiausiai lydys ar net šapalas. Pakrantė apėjusi pernykščiais žolynais, vyriškis kone šešialinkas iriasi brūzgynais, atlikdamas keisčiausius įtūpstus. Įsistebeilijęs į sūkuriuojantį vandenį, brukasi pro aštrias kiečių ietis, žargsto per senas, apipelijusias alksnių šakas, brązgina meškerės ritę. Trūnėsiais virtę rąstigaliai trupa vos paliesti. Tokiam šabakštyne gali skaudžiai drybtelėti ir užsigauti sėdimąją. Šalia stabteli dar keletas žioplių, klausia: „Kas ten?“ Kažkuris pajuokauja: „NATO pratybos!“
Greitai pasigirsta nuogąstavimų: „Nutrūks! Išsprūs! Neišlaikys!“ Deja, pranašystės pasitvirtina, tai yra kai laimikis išnyra, pamatom ne žuvį, tik apmūsojusį, gliaumėtą radijo aparato korpusą, matyt, nepernelyg giliai glūdėjusį dumble.
Šuo, suradęs perrėžtą plastikinį butelį, bando išrakti į vidų įspręstą skudurą. Aišku, tikisi ko nors kąstelėti. Kas jau kas, o labradoras nepraleis galimybės užėsti. Iškrapštęs skudurą strykčioja aplėpausis pirmyn atgal po pievą, nė vienas rytas neapsieina be jo džiaugsmingų blaškymųsi įsikandus kokį nors šlamštą. Šiaip ar taip – diena ne veltui.
Baland